Isto(e)rija apie šoferį Sofiją

Arūnas Spraunius – ironiškas stebėtojas ir interpretuotojas, savo kūryboje apmąstantis ir dažnai pašiepiantis šiuolaikinį pasaulį, – romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ pasiekia sarkazmo viršūnę. Pasitelkęs psichoanalizę, mūsų dienų tikrovę jis paradoksaliai susieja su Senuoju Testamentu ir pribloškia netikėtais biblinių įvykių deriniais. Drastiškos psichoanalitinės įžvalgos romane įsilieja į siurrealistinių įvykių ir mistinių regėjimų sūkurį, sukurdamos absurdiškai irealaus šiandienos pasaulio atspindį. Pagrindinį romano "Isto(e)rija apie šoferį Sofiją" herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą. Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano "Isto(e)rija apie šoferį Sofiją" pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.